Sausio 11 d.

 

Kurti žmonių Europą ir Europą žmonėms 2012-01-09

EP narys J.V.Paleckis.

 

Per atostogas su savo gerais pažįstamais, o ir su pirmąsyk sutiktais  ne kartą kalbėjomės apie Europos Sąjungos ateitį, apie 2012-uosius. Ar matysime šiemet šviesą to ilgo krizės tunelio gale? O gal atvirkščiai – taps dar tamsiau?

 

Savo pašnekovams sakiau tai, kuo pats esu įsitikinęs. Ir ką ne kartą diskutavome Europos Parlamento socialistų frakcijoje, ką ypač koncentruotai pareiškė lapkričio pabaigos Europos socialistų partijos (ESP) Konventas Briuselyje. Krizės neįveiksime, jeigu ES tik deklaruos būtinybę gilinti bendradarbiavimą, kaip buvo iki šiol. Kodėl euro zoną ištiko kataklizmai? Prieš 10-12 metų, kai didžioji dalis ES valstybių įvedė eurą, iš 15 Sąjungos šalių 12 valdė socialdemokratai. Jie suprato, kad bendra valiuta verčia vis labiau derinti finansinę, ekonominę politiką – tai tiesiog logiška būtinybė. Bet politikos svarstyklės pakrypo dešiniųjų naudai, kurie atėjo į valdžią pagrindinėse ES šalyse. Ir ekonomikos logika buvo pamiršta.

 

Taigi – ar kairieji, ar dešinieji pajėgesni išvesti Europos Sąjungą iš krizės labirinto? Krizė nebūtų taip stipriai supurčiusi Europos Sąjungos, jei prie ES vairo būtų stovėję socialdemokratai. Juk kartu su godžiais spekuliantais ir avantiūristais krizę sukėlė, kaip buvo konstatuota ESP Konvente, ne mažiau godūs konservatoriai. Jau kelinti metai jie matuojasi socialdemokratinius apdarus, vis žada reformas kairiosios minties pagrindu, tačiau jų kalbos lieka kalbomis. Akivaizdu, kad vien biudžeto galo su galu sudurstymo politika, įsikibimas į finansinės disciplinos rodiklius neišjudins ekonomikos. Įtikinamas pavyzdys, deja – ir padėtis Lietuvoje. Jei dešiniųjų valdomos ES vyriausybės ir toliau karpys socialines išmokas, įvedinės naujus ir didins esamus mokesčius, nepakankamai stimuliuos ekonomikos augimą, visa ES (taip pat ir Lietuva) pasmerkta antrajam, žymiai skaudesniam ekonominės krizės smūgiui.

 

Prisimenu, kaip ESP Konvente socialdemokratų lyderiai vėl ir vėl kartojo jau keletą metų skambančius, bet dešiniųjų vis dar neįgyvendintus reikalavimus ES vyriausybėms. Taip, taupymas neišvengiamas, tačiau ne mažiau svarbu investuoti į kokybiškų ir konkurencingų ekonomikos šakų vystymą. Investuokime į atsinaujinančią energetiką, į energetikos tinklus, transporto projektus, kurie mūsų Sąjungą paverstų konkurencingesne. Investuokime į žmones, jaunimą, į jų išsilavinimą, naujoves, darbo vietų išlaikymą ir naujų kūrimą. Visoms šioms iniciatyvoms ES turės lėšų, jei įves socialdemokratų siūlomą 200 mlrd. eurų per metus sukaupsiantį finansinių transakcijų mokestį. Į finansų ir verslo bosus besidairantys konservatoriai tiek ES, tiek valstybėse narėse linksi galvomis, tačiau niekaip nesugeba žengti ryžtingų žingsnių. Kur griežtas finansų krizę sukėlusių bankų veiklos reguliavimas, skaidrumo prožektorius jų spekuliaciniams sandoriams? Kur demokratiška kreditų reitingų agentūrų priežiūra? Kodėl iki šiol nepanaikinti „mokesčių rojai“? Kur Europos Sąjungos pagalba Arabų revoliucijų apimtoms valstybėms? Kodėl apsilpo ES lyderystė kovoje su klimato kaita? Atsakymas paprastas: konservatoriai nedrįsta uždėti apynasrio įsisiautėjusiam, tik viršpelnių siekiančiam stambiajam kapitalui. Dėl prasto dešiniųjų valdymo kenčia Europos Sąjungos įvaizdis, ji savo piliečių akyse netenka autoriteto.

 

ESP Konvente cituoti vokiečių filosofo Jurgeno Habermaso žodžiai apie krizę. Jie skamba kaip varpo dūžiai: „Kyla didžiulis poreikis išgelbėti demokratijos orumą – vadinasi, gelbėti piliečio orumą, gelbėti demokratines ir socialines Europos vertybes, kurti Europą, galinčią atlaikyti globalizacijos iššūkius, Europą, kurios valdyme piliečiai dalyvauja, o ne lieka užmiršti, kurti žmonių Europą ir Europą žmonėms“.

 

Na o labiausiai iš Konvento kalbų įsiminė kaip visad aistringas socialdemokratų frakcijos Europos Parlamente pirmininkas Martino Šulco žodis. Darbas, padorus atlyginimas, būstas ir ateitis vaikams, sakė jis – tai kiekvieno paprasto piliečio įpareigojimas socialdemokratų politikui ne tik Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Gyvename godžių finansininkų, verslininkų ir avantiūristų valdomame pasaulyje. Jie siekia vieno: sumažinti atlyginimus, ilginti darbo valandas ir smaugti darbuotojų teises ginančias profsąjungas. ES valstybių dešiniosios vyriausybės jau daugiau kaip dveji metai galynėjasi su krize. Ir nesugeba jos įveikti. ES vis labiau grimzta į skolų liūną. Rinkos vis labiau gniaužia demokratiją. Tuo tarpu ne rinkos turėtų valdyti žmones, o žmonės rinkas. Socialdemokratija kilo iš darbininkų judėjimo. Laikas socialdemokratinėms partijoms vėl susiburti į antikapitalistinį judėjimą. Judėjimo tikslas – sukurti ES valstybėse priešpriešą plėšriajam kapitalizmui – visuomenę, kurios ramsčiai yra demokratija ir socialinis teisingumas.

 

Sausio 9 Briuselyje prasideda antroji mūsų parlamentinės kadencijos pusė. O dar po 8 dienų, jau Strasbūre, rinksime naują EP pirmininką. Juo daugiausiai šansų tapti turi mūsų Martinas.